Jūsų reklamos vieta

Restoranas

Published on liepos 17th, 2015 | by Kiškutis

0

Atostogos + ketvirtadienis + Tymo turgus + čeburekai + kiti reikalai

Pinterest

Atostogos!!! Nesvarbu, kur, nesvarbu, su kuo, atostogos yra toooks geras dalykas! Ir visi tai supranta: ir maži vaikai, ir paaugliai, ir studentai, ir visu etatu dirbantys žmonės. Papasakosiu Jums apie vieną savo atostogų dieną.

Tai buvo ketvirtadienis, ryte pabudau su Ed Sheeran „Thinking Out Loud“ ir mintimi, kad aš pagaliau atostogauju ir galiu susitikti su draugais, dieną išeiti į miestą, aplankyti turgų! Jau vakar vakarą leidau su draugais “Manami” restorane ir nusprendėme, kad ketvirtadienį aplankysime vietą, kurioje dar nei vienas nebuvome buvę – Tymo turgelį. Retai lankausi turguose, todėl šis planas man patiko! Kas svarbiausia – Tymo turgus dirba tik ketvirtadieniais ir šeštadieniais, todėl visai svarbu iš anksto susiplanuoti kelionę ten, kad netyčia nenuvyktum penktadienį. Taigi, ketvirtadienis prasidėjo gerai, vilnietiškai – o tai reiškia, kad su lietumi. Pagerinti nuotaikai pusryčiams suvalgiau “Milka Oreo Alpine Milk Chocolate” gabalėlį ir viskas tikrai akimirksniu pasitaisė! Paskambinau draugams, pasitikslinau, ar jie netyčia nepamiršo, kad šiandien yra ketvirtadienis ir mes planavome aplankyti Tymo turgelį. Išgirdau atsakymą, kad viskas kontroliuojama, todėl man nėra pagrindo panikuoti. Nepanikuoti, tai nepanikuoti ir aš ėmiau lėėtai ruoštis – praustis, valytis dantis, plauti galvą… Nespėjus išsirinkti, ką rengsiuosi, paskambino kitas mielas draugas, su kuriuo pokalbiai nebūna trumpi. Ir aš užsiplepėjau. Juk man sakė, kad laiko turim, nėra pagrindo panikuoti. Tai aš ir kalbėjau telefonu dvidešimt minučių. Jau po pirmųjų dešimties pokalbio minučių sulaukiau skambučio į kitą telefoną, kad draugai manęs laukia prie mano namų durų ir nori keliauti į Tymo turgelį. Jiems ramiai atsakiau, kad jau ruošiuosi ir išeidinėju iš namų. Melavau. Dar dešimt minučių kalbėjausi su draugu (įvardinkime jį misteriu J) ir stengiausi, tikrai stengiausi (!), viena ranka apsimauti džinsus. Nepavyko. Pokalbio nutraukti negalėjau. Nu, sorry. Reziumė – draugai mašinoje manęs laukė daugiau nei 15 min. O aš per tas 15 min. spėjau ir pasikalbėti telefonu su misteriu J, aptarti mano atostogas ir jo darbo dieną, apsimauti džinsus, susirasti ir apsivilkti palaidinę, išsidžiovinti plaukus, susikrauti būtiniausius daiktus į rankinę ir bėėėgti pas laukiančius draugus. Esu beveik įsitikinusi, kad draugai tas 15 min. leido ne taip įdomiai, nes kai įsėdau į automobilį ir tariau “Labas, draugai!”, vienas iš jų tylėjo, kitas tik nusišypsojo (jis – mano brolis), o trečias tarė “Tau ne labas”. Tada supratau, kad prisiviriau košės ir dar kartą įsitikinau, kad vyrai laukti nemėgsta. Žinoma, buvo visi tie klausimai: “kiški, kur tu buvai?”, “tu apie mus pagalvojai?”, “ką tu tiek laiko veikei?” ir mieli sakinukai: “džiaukis, kad nepalikom”, “kitą kartą nelauksim”, “tu šiandien statai, mes labai norim valgyt”. Ką man tada reikėjo daryti? Aš tik bandžiau praskaidrinti jų nuotaikas ir stengiausi kiek galima švelninti atmosferą automobilyje! Kol nuvažiavome iki Tymo turgelio, visi nusiraminome. Ech, palengvėjo ir man.

O tas Tymo turgelis nustebino – lietingą ketvirtadienio dieną jame šurmuliavo nemažai žmonių. Didžiausios eilės buvo nusidriekusios prie mėsos, medaus, pieno produktus pardavinėjančių prekeivių. Mes nieko nepirkome, tik apsižvalgėme, įvertinome situaciją, supratome, kad mums reikia ne pavienių produktų, o jau gatavo maisto. Ko norime pietums? Ir tada draugas į klausimą atsakė klausimu: “O kur Vilniuje pavalgyti tikrų čeburekų?”. Aš, iš mūsų keturių, ilgiausiai gyvenu Vilniuje ir atsakymo į užduotą klausimą neturėjau. Pasiūliau nuvažiuoti į stoties rajoną, ten juk galima rasti visokių nesąmoningų dalykų – bandelių dar už rusiškas kapeikas, pigių kontrabandinių cigarečių, moterų, kurios vakarais išeina pasi… Žodžiu, kita stotelė – kitas turgus, dabar – Halės. Kas nežinojote, tai seniausia Vilniaus turgavietė, kuri pastatyta dar 1906 metais. Na, ji tikrai didesnė už Tymo turgelį, tačiau pardavinėjama produkcija labai nesiskiria, tik Halės turguje pasirinkimas platesnis bei yra šiek tiek pramoninių prekių. Bet ar mes ten ėjome pramoninių prekių ar bananų? Ne, mes ieškojome tikrų, didelių čeburekų. O radome tik vieną vietą Halės turguje, kur buvo pardavinėjami maži, netikri čeburekai. Tada paprašėme pardavėjų patarimo, KUR VILNIUJE GALIMA NUSIPIRKTI TIKRŲ, DIDELIŲ, GANA RIEBALUOTŲ Č-E-B-U-R-E-K-Ų. Ir gavome atsakymą, kad ieškome ne ten, mums reikia važiuoti prie pačios autobusų stoties, ten yra kioskelių, kurie iš išorės atrodo įtartinai, tačiau, jei tikrai norite čeburekų, pabandyti verta. Paklausėme storos moters patarimo ir nuėjome iki stoties, o ten tikrai pilna kioskelių, o ant pirmojo, kurį pamatėme buvo parašyta “Tarybiniai čeburekai”! Pagaliau! Nei vienam nekilo klausimų, ar einame čia, ar ieškome, ko nors kito – žinoma, einame čia! O jau čeburekinė! Ji tikrai verta 100 balų! Kai įėjome, joje sėdėjo tik pardavėja Irena (manau, kad ir savininkė, ir buhalterė viename) ir kažką skaičiavo, užsirašinėjo į sąsiuvinį. Mes pasisveikinome, ji atsistojo ir nuėjo už baro. Mačiau Irenos veide nuostabą, kad į jos čeburekinę atėjo keturi asmenys, kuriems bendrai sudėjus ne daugiau nei 85 metai (tai reiškia, kad maždaug kiekvienam galėjo būti apie 20,5 metus). Irena buvo augalota moteris, maždaug 180 cm ūgio, didele krūtine, dažytais šviesiais plaukais, kurie buvo “sudėti cheminiu” (ar kaip ten sako?). O mūvėjo ji timpas/tampres! Ech, tau virš 50, o tu vis dar seksova!

Irenos paklausėme, ką ji galėtų rekomenduoti, kas pas ją skaniausia (meniu – tik čeburekai!). Irenos balsas nė nesuvirpėjo – ji pasiūlė čeburekus su kiauliena. Mes net bijojome pasirinkti, ką nors kitą. Irena pasiūlė prisėsti, nes jie viską gamina vietoje, todėl užsisakytų čeburekų reikės palaukti apie 20 minučių. Mes, be abejonės, sutikome! Tik prisėdus prie staliuko (viso jų buvo keturi), pradėjo eiti žmonės, kurie čia, kaip supratome, nuolatiniai klientai. Kažin, ši čeburekinė turi kokią nors lojalumo kortelę tokiems klientams? O klientai verti 120 balų! Dažnas klientų stiliaus akcentas – maišelis, kuriame, matyt, pusę gyvenimo. O aprangos stilius laisvas, dažniausiai sportiniai rūbai vyrams, moterims – džinsinis komplektas – kelnės ir švarkelis. Keisčiausia, kad kiti klientai čia čeburekų neužsisakinėjo, jiems labiau patinka, matyt, 50 gramų pigios degtinės ir kavos puodelis. Jų laisvė rinktis!

Kaip Irena ir žadėjo, po 20 minučių mes sulaukėme savo čeburekų! Ir aš tikrai išsižiojau, kai pamačiau, ką turėsiu suvalgyti. Aš šiaip nedaug valgau, o dar ir mažais kąsneliais, todėl čeburekas, kuris buvo tokio dydžio kaip keturi mano delnai, iš karto pasirodė sunkiai įveikiamas. Nesuvalgiau nei pusės, nes man tai buvo neįmanoma. Suvalgiau trečdalį, o mėsos taip ir “neprivalgiau”, t.y. neradau jos savo trečdalyje čebureko. Buvo jos, sakė, buvo, bet mažai… Irena pataupė. Bet čeburekai buvo tikri – dideli, riebaluoti ir… riebaluoti. Noras išpildytas ir misija įgyvendinta – čeburekai Vilniuje suvalgyti! Ačiū Irenai ir jos tarybiniams čeburekams. Ačiū. Kai išeidinėjome, Irena, manau, suprato, kad daugiau niekada gyvenime nebepasimatysime. Nei mes nenubraukėme ašaros dėl to, nei ji. Taikus ir ramus išsiskyrimas.

Bet aš nebūčiau aš, jei tądien nebūčiau susiplanavusi dar vieno susitikimo! Tik spėjau grįžti namo, persirengti ir vėl išbėgau į miestą susitikti su drauge. Buvo paskutinis mėnuo, kai ji laukėsi. Ji buvo tikras burbulas! Ir aš tiesiog turėjau pasinaudoti tuo, kad ji valgo be perstojo ir negalvoja apie papildomos kilogramus! Aš visai puiki partnerė valgant. Bent jau man taip sakė.

O su drauge nuėjome į naują vietą Vilniuje, kur nei ji, nei aš dar nebuvome buvusi – “Floor”. Tai baras/restoranas ar panašiai Vilniaus ir Palangos gatvių sankirtoje. Nieko nepasakysi, jauki vietelė pasėdėti. Jauku ir viduje, ir lauke. Lauke, tiesa, vaizdas į automobilių stovėjimo aikštelę. Tačiau ne į bet kokią, o į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos automobilių stovėjimo aikštelę. Wow, ar ne? Bet vakarais aikštelė dažniausia būna tuščia, todėl “Floor” lankytojai labai nesiskundžia.

“Floor” meniu mus nustebino, nes jie siūlo tik tris desertus. Ei, o ką valgyti prie kavos? Tą dieną nebuvo labai karšta, todėl ledų nesirinkau, o iš dviejų siūlomų pyragų vieno nebuvo, todėl pasirinkti buvo ypatingai lengva. Ai, ir gerai, neapsunkini tada savęs žmogus, nepaskęsti apmąstymuose “Rinktis tokį ar kitokį pyragą?”. Taigi “Floor” gėriau imbierinę arbatą su citrina ir medumi bei valgiau “New York” sūrainį (sūrio pyragą – red. pastaba) ir už tai sumokėjau 4,1 €. Galima sakyti, kad tai yra pigiau grybo? Vertinti Jums. Tik nepamirškite – Lietuvos sostinės senamiestyje, puikus aptarnavimas ir nepakartojamas skonis. Vienareikšmiškai – 4,1 € – buvo verta. Vat, į “Floor” tai siūlau nueiti. Neišsigąskite tų aplinkui šmirinėjančių hipsterių, jie ilgai vienoje vietoje neužsibūna, pasišalina, o tada lieka visai įdomi ir miela publika.

Su drauge turėjome tiek daug, ką aptarti, kad po pasisėdėjimo nusprendėme užsukti į “McDonald’s”, pasiimti “Flurry Lion” ledų ir apsukti ratuką Vilniaus senamiestyje. Vaikščiojimas – juk sportas.

Sportuokite ir Jūs.
Iki pasimatymo!

Share and Enjoy

  • Facebook
  • Twitter
  • Add to favorites
  • Email
  • RSS


About the Author

Kiškutis

Food critic



Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to Top ↑